Turinys
Sotvaro naujienlaiškis
| Žemiškasis Kristus |
 |
| Parašė Vladas Balkevičius | ||||||
| Pirmadienis, 27 Birželis 2011 09:01 | ||||||
Puslapis 1 iš 4  Jūsų dėmesiui pateikiame pilną (paties autoriaus redakcija) Vlado Balkevičiaus straipsnį skirtą bene ryškiausios krikčioniškojo pasaulio ikonos analizei. .......................................................................................................................... Ar verta tikėti? Didelį visuomenės susidomėjimą sukėlė Michaelo Baigento knyga „Jėzaus byla" („The Jesus Papers"), išleista 2008 m. ir lietuvių kalba. Jos viršelyje šalia pagrindinio pavadinimo yra ir paantraštė - „Šokiruojančios tiesos atskleidimas". Kokia čia ta skandalinga tiesa? Psichologas, krikščionybės istorijos tyrinėtojas, remdamasis archeologine medžiaga ir to meto įvykių logika, teigia: 1) Kristus nenumirė ant kryžiaus, 2) jis turėjo žmoną - Mariją Magdalietę, 3) yra išlikę žydų teismui du Kristaus parašyti laiškai,, kuriuos pats knygos autorius yra laikęs rankose... Baigentas, suprantama, Jėzų laiko realia istorine asmenybe. Teiginiai iš tikrųjų sensacingi. Tačiau neslepiamas knygos tikslas - sukelti šoką krikščionims - kelia įtarimą, ar autorius čia, visų pirma, nesivaiko komercinės naudos... O tai verčia abejoti ir jo argumentais. Juo labiau, kad Baigentas, pavyzdžiui, nepasako, pas kokį „jo draugą" yra minėti Kristaus laiškai (teigia, kad Vatikano pastangomis ši medžiaga slepiama), ir prisipažįsta, kad jis tų laiškų negalėjęs perskaityti, nes nežinojęs senovinės aramėjų kalbos... Vis dėl to „Jėzaus byla" daro didelį įspūdį, nes yra paremta istorine medžiaga, informatyvi, turininga ir išsami. Knygos autoriaus erudicija, jo kaip archeologo kvalifikacija irgi nekelia abejonių. Visai priešingą šoką sukėlė neseniai (2009 m.) internete pasirodęs filmas „Laiko dvasia" (Zeitgeist). Jame irgi pateikiama daug istorinės medžiagos, parodančios, kad Kristaus biografija yra sulipdyta iš mitų, priklausančių daug senesnėms religijoms. Iš to daroma išvada, kad Kristaus, kaip realios istorinės asmenybės, nebuvo. Vieni žiūrovai šį filmą, „atvėrusį jiems akis", tiesiog garbina, kiti, kaip įprastai internete, paskutiniais žodžiais fanatiškai plūsta jo kūrėjus. Yra ir kiek rimtesnis atoveiksmis šio filmo išvadai - parodoma, kad filme yra eilė netikslumų, todėl jis neteisingas, šmeižikiškas, tendencingas, niekinis. Kuri pusė teisi? Kristus - reali asmenybė ar mitas, išsigalvojimas? Aš savarankiškai ieškojau atsakymo į šį klausimą, remdamasis ne paraleliniais senovės religijų duomenimis ar abejotinomis krikščionybės istorinėmis relikvijomis, o pačiu Šventuoju raštu, jo Naujuoju testamentu, nors tai gana keblus ir painus kelias siekiant nustatyti istorinę tiesą... Ar tokios tiesos Biblijoje yra, siekiant suvokti, ar buvo Jėzus? Ir jei jis vis tik buvo, - tai kas jis? ____________________ Krikščionybė bendrąja prasme yra pasaulėžiūra, kiek siauresne - tikėjimas. Todėl pirmiausia aptarkime, kas yra tikėjimas. Daugelis žmonių yra gana abejingi pasaulėžiūrai, nors tai yra kartu abejingumas ir pačiam sau, nes nuo pasaulėžiūros bendru mąstu priklauso visa žmogaus vertybinė orientacija, o tuo pačiu - ir jo gyvenimo kelias, net konkreti veikla. Įprastinis žmonių skirstymas į tikinčiuosius ir netikinčiuosius yra prasmingas tik tada, kai turimas galvoje jų religingumas arba atvirkščiai - nereligingumas. O faktiškai visi žmonės yra „tikintieji", nes tikėjimas yra ne tik natūrali, bet ir būtina, beveik nuolatinė žmogaus sąmonės būsena. Tikėjimo sąvoka - labai plati. Tikėjimų yra ne šimtai ir net ne tūkstančiai, o begalybė. Teisingai sakoma, kad „be tikėjimo - nė žingsnio", nes jei ketiname tą „žingsnį" žengti, vadinasi, tikime, kad ir padarysime, ką planavome. Priešingu atveju nedrįstume to imtis. Tačiau tikėjimas - nėra žinojimas. Atvirkščiai, tikima tuo karščiau, kuo mažiau žinoma. Tikėjimas yra tik nuomonė, nepagrįsta faktais. Anglų patarlė sako: „Manymas yra labai toli nuo žinojimo" ( „Thinking is very far from knowing" ). Apskritai imant, tai tiesa. Teologų kalbos apie „Dievo pažinimą", t. y. „žinojimą", kad jis tikrai yra ir koks jis yra, neturi racionalaus pagrindo. Tarp kitko, jeigu mes žinotume, kad jis tikrai yra, tikėjimas liktų nereikalingas - išnyktų pati religija... Vis dėlto vienu atžvilgiu tikėjimas yra pranašesnis už žinojimą. Gamtos dėsnių žinojimas yra griežtas, sausas, „beširdis", prievartinis, nes prieš vėją, kaip sakoma, nepapūsi. Todėl mokslas yra vienas. O tikėjimų daug, nes tikėjimas iš prigimties yra visiškai laisvas. Jo dirva labai plati, nes čia viešpatauja vaizduotė, kuri gali sukurti viską, ko tik žmogus nori arba kaip jam kas nors atrodo. Vaizdiniai yra glaudžiai susiję su jausmais ir gyvybiškai svarbiais (išlikimo, meilės, kovingumo ir kt.) instinktais. Būtent vaizduotė sukuria meno, grožinės literatūros lobius ir net kelia mokslines hipotezes, kurios, laikui bėgant, po tam tikrų bandymų gali virsti mokslinėmis žiniomis . Tačiau vaizduotė, būdama labai dinamiška, laki ir vadovaudamasi ne tiek protu, kiek noru, prikuria ir daugybę nerealių, fantastinių projektų, kurie gali egzistuoti tik pačioje vaizduotėje. Net ir paties krikščioniško tikėjimo variantų - tradicinių ir naujųjų jo atmainų bei sektų - vien tik Lietuvoje yra jau per dešimts, pasaulyje - keli šimtai. O kur dar kitos religijos su kitais „viešpačiais"... Visų religijų teologai savo dogmas laiko absoliučiomis tiesomis, nors jos yra tik vaizduotės padarinys, nepagrįstas nei praktiniais, nei teoriniais įrodymais. Kodėl? Todėl, kad jų tikėjimo ir troškimų objektas yra „absoliutas". Tikėjimo „tiesos" čia pasireiškia daugiausia kaip stebuklai arba kaip noras, laukimas, viltis, kaip pageidavimas to, kas palengvintų, pagerintų, darytų tobulesnį, „įamžintų" žmogaus gyvenimą. Tačiau visos vertybės yra santykinės, todėl tikėti Dievą ir dangų reiškia tikėti velnią ir pragarą, o tai sukelia problemų, nes anot Šventojo rašto, nėra „nė vieno gero žmogaus", todėl „visi bus pasūdyti ugnimi"... Tačiau šiais laikais bažnyčia šio grėsmingo „Dievo žodžio" nelabai paiso. Krikščionybė nuo destruktyvios „Dievo baimės" jau baigia persiformuoti į konstruktyvią „Dievo meilę", panašiai kaip „rūstus baudėjas" mirtimi transformavosi (Kristaus dėka) į „gailestingą gelbėtoją" nuo mirties (nepaisant to fakto, kad ir po mirtinos nuodėmės „atpirkimo", žmonės kaip mirė, taip ir miršta). Taigi net religinis tikėjimas, nors dėl savo „šventumo", absoliutizmo yra labiausiai atsiliekanti, konservatyviausia visuomeninės minties forma, taip pat priverstas kisti, progresuoti kartu su protiniu žmogaus pajėgumu bei mokslo raida. Tikėjimas ir viltis yra didžiulė jėga, skatinanti žmogų veikti siekiant tikslo. Konstruktyvus tikėjimas yra gyvenimo stimulas, netgi jo orientyras. Tačiau sukčiai, plėšikai, žudikai irgi tiki savo veiklos sėkme. Todėl tikėjimo vaidmuo yra dvejopas, nevienareikšmis. Viskas priklauso nuo to, kas, ką ir kaip tiki. Tą ryškiai parodo, pavyzdžiui, islamiškasis fundamentalizmas, reikalaujantis masiškai naikinti „neištikimuosius" Alachui. Ne daug kuo nuo arabų „Korano" atsiliko ir žydų „Senasis testamentas", reikalaujantis naikinti pagoniškas tautas. Be to, buvo ir dar tebėra išlikusių daug primityvių, keistų, visiškai niekuo nepagrįstų tikėjimų, kurie tuščiai eikvoja žmogaus dvasinę energiją, laiką, lėšas, o kartais net ir fiziškai juos žaloja. Pavyzdžiui, Japonijoje įsikūręs Aukščiausiosios tiesos kultas, vadovaujamas Shoko Asaharos, aiškino sektantams, kad jie turi būti pasirengę artėjančiai pasaulio pabaigai. Matyt, kad atrodytų įtikinamiau, kulto vadas nurodė surengti išpuolį Tokijo metro 1994 m. - 6 tūkstančiai žmonių buvo apnuodyta paralyžiuojančiomis zarino dujomis, 12 iš jų mirė. 1976 m. Gajanos džiunglėse nusinuodijo arba buvo nunuodyti 923 „Žmonių šventovės", o 1993 m. 94 „Saulės bažnyčios" sektų nariai, jų tarpe - daug vaikų... Ypač žalinga, dažnai susijusi su politika, kraštutinė tikėjimo forma - fanatizmas, aiškiai destruktyvaus, nehumaniško pobūdžio. Tokios žalos pavyzdys - slogūs viduramžiai Europoje ir dramatiška dabartis Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose. Bet jei krikščionis ar budistas, ar musulmonas tiki Dievą vien kaip gėrį ar meilę ir pats laikosi tokios gyvenimo linijos, tada, kaip sakoma, „padėk, Dieve..." Toks margaspalvis tikėjimas kartais gali būti artimas žinojimui, bet gali būti jam ir labai tolimas. Populiari lietuviška dainelė teigia: „Jei sugrįžta žemėn vasara, tai ir mylimas sugrįš". Tikėjimas, kad po žiemos ateis vasara, beveik prilygsta žinojimui, nes iš daugiamečio patyrimo žinome, kad taip būna visada (nebent įvyktų kažkokia kosminė katastrofa...). Tačiau tikimybė, kad „ir mylimas sugrįš" - daug mažesnė, nes taip būna toli gražu ne visada. Tai gana retas atvejis, nes „mylimasis" nėra „vasara". Todėl nereikia jų ir lyginti. Analogija, nors ji dažnai padeda lengviau ką nors suvokti, dažniausiai yra šluba. Gretinti ar netgi tapatinti skirtingus dalykus - klaida. Kristaus mokyme - pilna alegorijų ir palyginimų, kurie laikomi tiesos įrodymais... Tačiau tikėjimo „tiesų" apskritai nėra, nes tiesa laikytinos tik adekvačios tikrovei žinios, o ne kokios nors „šventos" hipotezės, sugretinimai, prielaidos ar fantastiški objektai. Vadinasi , tikėjimo vertė priklauso nuo tikimybės laipsnio. Šitą labai svarbu suprasti. Jeigu tikimybės laipsnis mažas, menka ir tokio tikėjimo vertė. Kai tikėjimas visiškai nesiremia tikrove, jis virsta iliuzija. Tada ir aforizmas „Viltis - kvailių motina" tampa tiesa. Dar vienas pavyzdys. Tikimybė, kad sėkmingai nuvyksime į darbovietę - beveik šimtaprocentinė, bet kad loterijoje išlošime automobilį - maža. O tikimybė, kad mirtis yra ne pabaiga, bet naujo gyvenimo pradžia, apskritai lygi nuliui, antraip mirtis nebūtų mirtis. Budistinę reinkarnacijos idėją, vis labiau plintančią ir Lietuvoje (ja jau tiki 27 % „katalikų"), sunku paneigti, bet neįmanoma ją ir pagrįsti kokiais nors faktais, nes tokių „faktų" paprasčiausiai nėra. Šventajame rašte nurodoma: „Ko tu tikiesi, tą protas pavaizduoja" (Siracido 34, 5). Kartu čia pagrįstai sakoma: „Kai yra troškimas, jis priimtinas pagal galimybę, o ne virš galimybės" (2 Korintiečiams 8, 12). Vadinasi, „noriu" - tai nereiškia „bus". „Kas greitai tiki, tas lengvabūdis ir turės nuostolio" (Siracido 19, 4). Gyvenimas - ne pageidavimų koncertas. Čia dažnai norai ir lieka tik norais. Todėl geriau ne tikėti, o žinoti. Jeigu žinoti neįmanoma, tai tikėjimą reikėtų grįsti šalutiniu žinojimu . Kito tikrovės pažinimo kelio, išskyrus žmogiškąjį patyrimą, nėra. Bet žmogus visada nori ir siekia daugiau negu gali. Jis visada ko nors laukia, viliasi ir tikisi. Kitaip ir būti negali, nes noras gerai arba bent normaliai gyventi yra instinktyvi visų gyvūnų savybė. Religijos „šventumas", tariamas jos kilnumas, „aukščiausiųjų" absoliutumas (ir todėl neliečiamumas !) turi grynai žemiškas, biologines šaknimis - remiasi išlikimo, savisaugos ir baimės išnykti instinktais. Todėl bijoma net tiesos (kuri, kaip žinoma, nėra saldi), bijoma paties protavimo, nors jis yra esminė žmogaus savybė. Štai kodėl Dievo tenka ieškoti „visa širdimi", nes „visu protu" jo surasti neįmanoma. Religijai svarbu ne tiesa, o gyvenimas. Svarbiausia - visada būti . Tai kužda noras, jausmas, instinktas, bet ne protas. Tačiau, jeigu žmogaus esmė yra protavimas, tai tikėti verta tik tuo ir tik tada, kai supranti, kad tokios vilties ar projekto realizavimo tikimybė yra pakankamai didelė. Ar verta tikėti Kristų? Kokia tikimybė, kad jis yra Dievas? O gal jo iš vis nebuvo? Mitas? Tikram, ne formaliam krikščioniui klausimas „kas buvo Kristus?" paprastai nekyla, nes jau nuo ankstyvos vaikystės jis „žino", kad tai yra įsikūnijęs dievas. Tačiau nereligingi žmonės dažnai abejoja, ar jis apskritai buvo. Juk, išskyrus religinę literatūrą apie jį, beveik nėra jokių su juo susijusių dokumentų. O religinė literatūra - tai vien stebuklai, paslaptys. Net ir patį Dievą teologai vadina „paslapčių paslaptimi". Todėl vadinamieji indiferentai, skeptikai ir agnostikai („nežinantieji") mano, kad Dievas darosi nei reikalingas, nei nereikalingas, - į jo buvimo problemą tiesiog nekreipiama dėmesio. „Mes nežinome ir mums nerūpi" - („We don't know and we don't care") - toks yra JAV agnostikų organizacijos moto. Pasaulietiškoje religijotyroje ilgai figūravo ir dar tebefigūruoja kita, gana kategoriška nuomonė šiuo klausimu, - kad tokios asmenybės tikrai niekada nebuvo. Prancūzų rašytojas, žymus krikščionybės kritikas Leo Taksilis savo knygoje „Evangelijos linksmybės" (liet. k.1984 m.) teigė, kad „visa istorija apie Jėzų Kristų - nesvarbu, ar jį laikytum žmogumi ar dievu - visais atžvilgiais yra ne kas kita, kaip melagingų ir kvailų prasimanymų rezginys". „Esu tikras, - rašo jis, - kad Jėzaus niekad nebuvo". Religijų tyrinėtojas Džonas Robertsonas knygoje „Krikščionybė ir mitologija" (1900 m.) taip pat įrodinėjo, kad krikščionybė - tai prasimanyta kitų religijų paralelė. XVIII - XIX a. susikūrė ištisa mitologinė mokykla, neigianti Kristaus, kaip istorinės asmenybės, buvimą. Jai priklausė, be jau minėtų mąstytojų, tokie įžymūs religijos tyrinėtojai kaip prancūzų profesorius Dupouy, Renanas, vokiečių prof. Drevsas, Br. Baueris, daug rašytojų, mokslininkų, istorikų. Net ir tokie įžymūs filosofai, kaip B. Russelas, Kantas, Hegelis, Shelingas, galima sakyti, nustūmė Kristų už istoriškumo ribų. 1937 m. Lietuvoje pasirodė Laisvamanių etinės kultūros draugijos bendradarbio J. Laisvūno (tikroji pavardė - M. Untulis) leidinys kategorišku pavadinimu - „Kristaus nebuvo". Jame irgi pateikta rimtų argumentų mitologinės mokyklos pozicijai pagrįsti. Sovietmečiu „Mokslinio ateizmo" (1975 m.) vadovėlyje, skirtame visiems aukštųjų mokyklų studentams, buvo teigiama, kad „evangelijų dievažmogis Jėzus Kristus - mitinis paveikslas, kurį vergovinėje visuomenėje sukūrė prislėgtų masių fantazija ir kurį literatūriškai apdorojo krikščionybės ideologai". Daugelis to meto ateistų, sekdami šia versija, teigė, kad „tik sustiprėjus vergvaldinės santvarkos krizei, liaudies gelmėse pradėjo formuotis Kristaus paveikslas", kad „tik engiami, beteisiai žmonės galėjo sukurti nukryžiuotojo (guodėjo, lygintojo, išganytojo) simbolį", kad Kristaus biografija „Šventajame rašte" - tai „biografija be asmens" ir t. t. Kadangi romėnų pavergtos žydų gentys nesulaukė Dievo siųsto išgelbėtojo, „todėl stichiškai susiformavo mintis, kad toks mesijas jau buvo atėjęs", ir esą nieko kito nebeliko, kaip tik „iš lubų" kurti jo biografiją. Neseniai internete anglų kalba pasirodęs minėtas filmas „Laiko dvasia" (Zeitgeist), plačiai pagrįstas dokumentine religijos istorijos medžiaga, todėl sukėlęs didžiulį susidomėjimą, taip pat įrodinėja, kad esminiai Kristaus biografijos faktai yra ankstesnių religijų stebuklingų įvykių, įsikūnijusių dievų veiklos kopija. Šio filmo kūrėjų išvada vienareikšmė: Jėzus yra išgalvota, mitinė asmenybė. Panašiai teigiama ir internetiniame puslapyje, pavadintame „Real Proof that Jesus was NOT real" („Tikras įrodymas, kad Jėzaus tikrai nebuvo"). Interneto Wikipedia portalo „Jėzus Kristus" pagrindiniame puslapyje rašoma: „Nors dauguma informacijos apie Jėzaus gyvenimą remiasi tik krikščionybės kanonų tekstais, dalis Vakarų istorikų pripažįsta jo istoriškumą". Vadinasi, kita istorikų dalis to vis dar nepripažįsta. Kuo konkrečiai remiasi mitologinės mokyklos šalininkai, teigdami, kad Kristaus nebuvo? Pagrindiniai jų argumentai yra tokie: 1. Nors Palestinoje, kuri tada priklausė Romos imperijai, jau vyko gyventojų surašymai (to reikėjo skirtingų genčių gyventojų skaičiui nustatyti ir mokesčių rinkliavai), nėra išlikusių jokių dokumentų, kad čia gyveno Jėzus iš Nazareto. 2. Nėra net jokių paties Jėzaus rašytų knygų ar kokių nors tekstų Šventraštyje. Antikos laikais Egipte, Graikijoje, Romos imperijoje, Persijoje menas, literatūra, mokslas, filosofija klestėjo dar iki Kristaus. Apie jį parašyta kelios dešimtys „evangelijų". Tai negi pats vadinamasis „vienintelis žydų Mokytojas" (žr. Mato 23, 10) dar nemokėjo rašyti? 3. Evangelistai, aprašę jo gyvenimą ir veiklą, nebuvo jo apaštalai, tiesiogiai bendravę su Jėzumi. Mokslininkams tai nustačius, bažnyčia buvo priversta pripažinti, kad evangelijos parašytos ne Mato, Morkaus, Luko ir Jono, o tik pagal jų pasakojimus. Todėl dabar jos vadinamos ne Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijomis, o tik „pagal" juos... Vadinasi, istorijai (net ir bažnytinei) tikrieji evangelijų autoriai nėra žinomi. (Patogumo dėlei žodelis „pagal" paprastai nevartojamas). 4. Naujojo testamento rašytojai nežinojo ir neaprašė ne tik to, ką veikė Jėzus iki brandaus amžiaus, bet neišsiaiškino (Bažnyčia ir dabar nežino) net jo gimimo datos, esą tikriausiai „Kristus yra gimęs 7 - 6 metais... prieš Kristų" (t.y. prieš mūsų erą). Evangelistai Morkus ir Jonas iš vis nieko nerašo nei apie angelo apsireiškimą Marijai, nei apie Jėzaus gimimą ėdžiose kažkokiame tvartelyje... (Krikščioniškosios Kalėdos yra pasisavinta pagoniška saulės atogrąžos šventė - tai persų dievo Mitro ir kitų „saulės dievų" gimimo diena). 5. Evangelijos buvo kuriamos ne tuo metu, kai tariamai gyveno Kristus, o tik praėjus 30 - 80 ar net visam 100 metų po to, kai jis neva „prisikėlė" ir kažkur „išsikėlė". (Mato ir Jono evangelijose „pakilimas į dangų" neminimas). Po daugybės perrašinėjimų jos galutinai buvo suredaguotos, išdailintos, atrinktos iš daugybės variantų ir patvirtintos Bažnyčios tiktai IV a., nes iš II - III a. yra išlikusios tik kelios pirmykščių evangelijų nuotrupos. 6. Nustatyta, kad jos buvo parašytos daugiausia ne žydų, o graikų kalba. Jas rašė žmonės, nežinantys to meto Judėjos ir apskritai žydų tautos gyvenimo istorijos. Pavyzdžiui, Mato evangelijoje teigiama, kad Kristus padarė stebuklą - suvarė velnius į kiaules. Bet juk nei žydai, nei arabai iš vis neaugindavo šių pagal jų religiją „nešvarių" gyvulių... 7. Net ir po daugybės perrašinėjimų, perdirbinėjimų bei taisymų evangelijose liko daugybė prieštaravimų, neatitikimų tikrovei. Pavyzdžiui, čia plačiai aprašytas Erodo žiaurumas tik ką gimusio kūdikėlio Jėzaus atžvilgiu, nors Erodas Didysis jau buvo miręs daug anksčiau, nei galėjo gimti tariamasis mesijas. 8. Kartais „Naujajame testamente" Kristus vaizduojamas kaip kažkokia fantastinė būtybė: „Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu" (Apreiškimo 1, 14 - 16). 9. Mokslui tokia asmenybė nėra žinoma. Jeigu Kristus būtų buvęs tokia žymi istorinė figūra, kokia jį vaizduoja Naujasis testamentas, tai žydų istorikai būtinai būtų jį aprašę. Bet yra tik vieno žydų istoriko Juozapo Flavijaus I a. gale, t .y. praėjus daugiau kaip pusei šimtmečio, padaryta trumpa užuomina apie šį „stebukladarį" ir „mesiją". Bet ir tai, ko gero, yra krikščionių perrašinėtojų (originalas „Judėjų senybės" nėra išlikęs} falsifikatas, nes Flavijus buvo atsidavęs žydų religijai judaistas, todėl vargu ar galėjo pripažinti kažkokį kitą „įsikūnijusį Dievą". 10. Kristaus biografija yra sulipdyta iš graikų, romėnų, egiptiečių, indų, persų, babiloniečių ir kitų šalių religinės mitologijos fragmentų. Pavyzdžiui, „nekaltas prasidėjimas" romėnams ir graikams atrodė gana dažnas reiškinys. Tai buvo laikoma įrodymu, kad naujagimis - ne paprastas žmogus, o dievybė - įsikūnijęs žmoguje dievas. Todėl jis, suprantama, turi teisę valdyti paprastus žmones, jiems „viešpatauti". Graikų mitologijos mergelę Danają apvaisino dievas Dzeusas. Indijos karalienė Maja taip pat po nekalto prasidėjimo pagimdė Budą. Apie Budos gimimą pranešė naujos žvaigždės. Dar būdamas paauglys, Buda ( kaip vėliau Kristus) ėjo į šventyklas ir ten disputavo su išminčiais. Buda taip pat sakė pamokslus minioms, vaikščiojo vandens paviršiumi, gydė akluosius, prikeldavo mirusiuosius. Tai buvo dar 500 metų prieš Kristų... Artėjant pavasariui, romėnai pasmerktą mirti žmogų kartais aprengdavo neva karališkais rūbais, sodindavo į dirbtinį sostą, o tada niekindavo, kankindavo ir galop nukryžiuodavo kaip auką dievams. Egiptiečių dievo Ozyrio nukryžiavimo, laidojimo ir prisikėlimo apeigos buvo praktikuojamos net tūkstančiu metų anksčiau už Kristų. Iš numirusių prisikėlė graikų ir finikiečių dievas Adonis. Pagal žydų religiją, pranašas Elijas buvo gyvas paimtas į dangų. Persų dievas Mitras ir net romėnų didvyris Romulas stebuklingu būdu taip pat ten nukeliavo. Graikų dievas Dionisas 500 m. prieš Kristų gamino vyną, buvo vadinamas „karalių karaliumi", „alfa ir omega", o numiręs vėl (dvasiškai) prisikėlė... Žodžiu, krikščionybės kūrėjai Kristaus biografijai pritaikė tai, kas būdinga senesnių religijų dievams. Dievo-žmogaus, arba pusdievio, įsivaizdavimas - labai senas. Tokiais buvo pasiskelbę net Babilonijos karalius Hamurabis, Persijos karalius Kiras ir kiti. Taigi evangelijų kūrėjams „duomenų" parašyti Kistaus biografijai pakako. Šiuos „duomenis" internete meistriškai komentuoja filmas Zeitgeist, kartais, tiesa, pernelyg sutirštindamas spalvas... Taigi mitologinės mokyklos šalininkai laikosi požiūrio, kad pagrindinės Kristaus gyvenimo legendos buvo paimtos iš senųjų religijų. Krikščionybė - tai didžiulis ankstesniųjų religijų skeveldrų rinkinys. Matyt, todėl Šventajame rašte apstu prieštaravimų. Jo knygose - tokia painiava, kad jas galima pavadinti „tikru chaosu". Todėl esą ir „Naujasis testamentas" nėra istorinis dokumentas, Kristaus istoriškumo įrodymas. Bet visur yra „bet"...... |
Rekomenduojame
SOTVAROLOGIJA
Statistika
- apsilankymų
nuo 2009 01 01
Mes turime 3 svečius online