Lietuvės naudojo dviejų tipų nešiokles: skaras, kuriomis galėdavo kūdikį prie savęs prisirišti – dabartiniai jų atitikmenys galėtų būti vaikjuostės ir slingai, ir krepšelius, vadintus „karzinkomis“, kurių atitikmenys šiais laikais galėtų būti automobilinės kėdutės. Parduotuvėse galima rasti ir rėminių nešioklių, į kurias įdėtas vaikas sėdi panašai kaip trečiojoje grupėje: nešamas, tačiau nepatirdamas odos kontakto.

Kodėl nešiojimas ir artimas kontaktas yra svarbus?

Netyčiomis atrastas kengūros priežiūros metodas parodė, kad neišnešioti naujagimiai, kurie praleidžia didelę dalį dienos ne inkubatoriuje, o ant mamos krūtinės, auga greičiau ir yra sveikesni: stabilizuojasi širdies ritmas, kvėpavimas, kūno temperatūra, tokie kūdikiai dažniau ir efektyviau žinda, jie greičiau priauga svorio ir greičiau yra išleidžiami iš ligoninės, Šie atradimai paskatino mokslininkus ir toliau tyrinėti odos kontakto fenomeną. Dabar jau yra žinoma, kad naudos patiria ne tik neišnešioti, bet ir sveiki laiku gimę kūdikiai. Ilgas (apie 1,5 val.) odos kontaktas kelis kartus per dieną, miegojimas šalia kūdikio ir nešiojimas rekomenduojamas kaip kasdienė praktika ligoninėse ir namuose pirmomis savaitėmis kaip vienas iš būdų užtikrinti sėkmingam žindymui. Nešiojimas gali padėti kūdikiui nusiraminti: kūdikiai, kurie nešiojami tada, kai jie yra dar ramūs, verkia mažiau nei tie, kurie nešiojami tik tada, kai įsiverkia. Šiuolaikinei mamai nešiojimas padeda pažinti kūdikį ir suprasti jo siunčiamus ženklus, leidžia patogiai su kūdikiui išeiti iš namų, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, palengvina prisitaikymą prie naujo – mamos – vaidmens, ypač padeda mamos, kurios išgyvena depresiją po gimdymo.

Taisyklinga padėtis – saugu nešioti

Nešiojant kūdikį svarbu žinoti ir kaip jį galima nešti, o kaip geriau nenešti. Skiriasi kultūrinės tradicijos skiriasi, taip pat skiriasi ir vaikų sveikatos rodikliai. Pastebėta, kad eskimų naudojamose rėminėse nešioklėse nešiojami vaikai užauga turintys daugiau daug stuburo problemų. Kietai suvystytiems vaikams (lietuvės nešiodavo suvystytus) gali kilti daugiau problemų dėl įgimto klubo sąnario neišsivystymo – klubo displazijos. Vokiečių ortopedai praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo kokia kojų padėtis būtų geriausia displaziją turinčiam kūdikiui ir nustatė, kad tvirtai priglaudus kūdikį prie mamos kūno, kuomet jo kojos plačiai išskečiamos ir keliukai pakeliami iki jo bambos lygio, susidaro puiki padėtis sąnariams vystytis, o parišus vaikelį su medžiaga prie mamos, užfiksuojat jį tokioje padėtyje, yra saugu nešioti. Nešioklė taip pat neturi tiesinti kūdikio stuburo, ji tik turi užtikrinti kūdikio prigludimą prie mamos krūtinės ir palaikyti natūralų stuburo linkį. Nelaikančiam galvos kūdikiui nešioklė turi užtikrinti atramą ties kaklu ar pakaušiu.

Veidu į pasaulį ar veidu į mamą?

Elgesio biologė Evelin Kirkilionis tvirtina, kad veidu į pasaulį nešioti kūdikį yra nesaugu tiek dėl anatominių priežasčių, tiek dėl psichologinių. Nešant veidu į pasaulį kūdikis dažniausiai kabo per tarpkojį, jo neįmanoma priglausti prie savo kūno neverčiant jo stuburo nenatūraliai išsilenkti atgal, taip pat dažnai yra atlošiami pečiai, tai gali turėti neigiamos įtakos kūdikio stuburo vystymuisi. Matydamas pasaulį, tačiau neturėdamas saugaus atspirties taško – pažįstamo, nuraminančio ir užtikrinimą suteikiančio mamos ar tėčio veido, kūdikis gali patirti stresą dėl įspūdžių gausos. Smalsų kūdikį gali būti patogiau nešti ant klubo, kad jis turėtų galimybę tiek stebėti pasaulį, kiek užsitikrinti, kad mama ar tėtis visada yra pasiruošę pagelbėti.

Nešioti ar ne – tai klausimas, į kurį atsakydami mes galime rinktis, ko tikimės iš savo vaiko: santūraus individualizmo ar aktyvaus bendruomeniškumo, - koks bus ateities pasaulis gali priklausyti ir nuo dabartinio mūsų pasirinkimo.