Rytis Zemkauskas | Miesto IQ

„1939 m. įvykusiame savivaldybių atstovų suvažiavime kalbėta, jog ateities Lietuvos miestai turėtų būti nedideli, tačiau gerai tvarkomi, skęstantys žalumynuose „miestai-sodai“. Želdiniais ir miesto įvaizdžiu rūpinosi ne tik savivaldybės, bet ir „Lietuvai pagražinti draugija“, kurios skyriai veikė daugelyje miestų ir miestelių.“ Šią ilgoką citatą paėmiau iš A. Morkūnaitės–Lazauskienės pratarmės žavingam albumėliui, pavadintam „Tarpukario miestai ir miesteliai“. Atkreipsiu dėmesį į metus – 1939-ieji, brandusis tarpukaris. Lietuva geriausiais savo metais, tegul jau ir netenkanti Klaipėdos krašto, tačiau svajojanti būti maža ir graži. Kiek metų savarankiškai Lietuvai tada buvo? Maždaug tiek, kiek yra dabar.

Apie mažą ir gražią kiek vėliau. 1940-aisiais Lietuvos nebelieka, karo maišyklė sujaukia pasaulį ir atneša visiškai kitą miesto viziją, pagimdytą toli gražu ne sovietų galvose, o senojoje kultūringoje, antikinį paveldą puoselėjančioje Europoje. Kalbu apie Le Corbusier ir jo miesto-mašinos idėją (tikslesnė citata yra: „namas – tai gyventi skirta mašina“), kuri liepia gyventi nusigręžus nuo upių, spjauti į tradiciją, konstruoti miesto gyvenimą taip, kaip dabar finansų ministrai mėgsta sudaryti biudžetą, – matydami tik skaičius ir diagramas, bet neįžiūrėdami už šių skaičių ir diagramų gyvo žmogaus ir jo tik jam pačiam vertingo gyvenimo.

„Vizionierius“ Le Corbusier dar pasižymėjo ir nepaprastu atkak­lumu reklamuodamas savo sukurtą „virusą“ visame pasaulyje. Naująją estetiką jis nusakydavo fraze: „Kėdė yra architektūra, sofa yra buržuazija.“ Tiesa, „virusas“ ne visur plito vienodai: regis, buržuazinis Paryžius išsaugojo imunitetą ir teisę sėdėti ant sofos iki pat La Défense rajono laikų, o va labiau į socializmą linkusios bendruomenės pamėgino atsisėsti ant kietų kėdžių greičiau: Stokholmas buldozeriais išvartė pusę senamiesčio ir pristatė „modernių“ nuobodybių a la „Kulturhuset“ („Kultūros rūmai“ – labai socialistiška) Sergels Torgo aikštėje. O porą minučių paėjęs pėsčiomis nuo ten link centrinės stoties, rastum ir betoninį daugiaaukštį garažą, kurio pavadinimas tarsi nurodo, kad jau tada turėta nuojauta, jog elgiamasi ne visai teisingai – „Dramblys“...

Tiesa, švedai su laiku susivokė padarę kultūrinį nusikaltimą. Mums sovietų „dėka“ pasisekė mažiau. Perėmę Le Corbusier ir jo pasekėjų idėjas, pokario Lietuvos šeimininkai dešimtmečius nevaržomi kūrė miestus-mašinas su jų nuasmenintais „kultūros ir poilsio kompleksais“, betoninėmis vaikų žaidimų aikštelėmis (jos jau ką tik pastatytos būdavo baisios, o vėliau kasmet atrodė dar blogiau), šalčiu dvelkiančiais prospektais, nykiomis spalvomis ir visiška panieka gamtai, kurią sovietai traktavo tik kaip neišsenkantį žaliavų šaltinį. Vietiniai statytojai kartais įstengdavo bent kiek amortizuoti tokius užmojus, sukurdami žmogiškesnio veido ansamblių, tačiau kovoti su pačia esme jie buvo bejėgiai.

Esmė pagal sovietus buvo maždaug tokia: sukurti tokią „atomizuotą“ sistemą, kurioje kiekvienas atskirai yra priklausomas nuo galios centro, ir taip užkirsti kelią bet kokiai natūraliai bendruomenei susiformuoti. Sukurti, kitaip sakant, tokią mašiną, iš kurios vidurių jau beveik neįmanoma išlįsti, kad pamatytum platesnį paveikslą. Kartu atrodo, jog su laiku jiems pavyko padaryti dar negirdėtą fokusą – visiškai suardyti ryšį tarp formos ir turinio. Makabriškas pavyzdys būtų ateizmo muziejus buvusioje bažnyčioje, o labiau kasdieniški – viešai smerkiamas noras gyventi gražiai ir turėti teisę į individualumą, muziejumi paversti kažkada buvę gyvenami rūmai su aptvertomis sofomis (kad neatsisėstum!) ir, pagaliau, rūsti individo vienatvė bendraujant su absoliučią galią turinčiomis valdžios įstaigomis.

Žinoma, ne vien sovietai aptvėrė sofas ar aukštuomenės damų buduarus ir ne vien tuometinėje (ir šiandieninėje) Lietuvoje miesto gyventojas jautėsi vienišas.

Optimistinė dvidešimtojo amžiaus pabaiga ir antroji nepriklausomybė grąžino galios centrą iš Maskvos atgal į Lietuvą, tapusią savarankišką. Atrodė, kad dabar bus galima nusipurtyti sovietmečio marazmus ir pagaliau sugrįžti į žmoniškesnį kelią, pradėtą „Lietuvai pagražinti draugijos“, itališko pavyzdžio mažosios architektūros Kaune, ir pamėginti gyventi be privalomos mąstymo ir būties centralizacijos. Deja, panašu, kad istorija pavargo šokinėti ir, mūsų nelaimei, nusprendė toliau vystytis paradoksaliai natūraliu būdu pagal ilgus dešimtmečius diegtą programą, eklektiškai sugerdama savin visa, ką pakeliui rado.

Pavyzdžių netenka toli ieškoti: štai kad ir pripratimas prie centro, kuris verčia visas pajėgas koncentruoti sostinėje mažai kreipiant dėmesio į regionų savimonės stiprinimą. Perkelti kokią nors ministeriją kitur? Juokaujate, ponai. Reklamos ar vadinamojo kastingo agentūra gali gyvuoti vidurio Lietuvos kaime? Galvoje netelpa, ir argumentas, kad taip pritraukiami originaliai mąstantys talentai iš periferijos, neveikia. Tegul važiuoja sostinėn, kur jau viskas ir taip sukurta. Be to, kaime prastas interneto ryšys... Tad tegul žmonės kraustosi, palieka savo gimtus miestus ir miestelius, tėvus, draugus, vaikystės aplinką...

Pati sostinė dūsta nuo smogo ir transporto spūsčių, tačiau iš paskutinių jėgų stengiasi išlaikyti veidą, gražindama jį stiklo pastatais, kurie didina nesaugumo jausmą – didžiuliai stiklai verčia žmones pasijusti esančius tarsi iš visų pusių matomoje scenoje. Šie pastatai nykštukais pavertė didįjį Vilniaus įkvėpimą – bažnyčias ir senamiesčio ansamblius, kažkada padėjusius susiformuoti plejadoms reikšmingų asmenybių, nes gyvenamoji aplinka (koks negirdėtas atradimas!) turi nemažą įtaką mūsų mąstymui apie save ir pasaulį.

Bandydami išeiti kapitalizmo kursą „eksternu“, t. y. greitai, pamiršome, kad kai kurie dalykai kuriami tik labai pamažu (ir gerai apgalvojus), o rezultatai būna matomi tik prabėgus dešimtmečiams. Greito vartojimo kultūra mūsų miestų gyvenime akivaizdi: greitai statoma, greitai griaunama, po to neretai skėsčiojama rankomis – nepagalvojom, ką padarysi. Apsimeskim, kad nieko nebuvo.

Tie tarpukario pabaigos lietuviai turėjo svajonę apie mažą, žalią ir gražią Lietuvą. „Mažumas“ yra dydis, kurio, regis, mums šiais laikais labai trūksta. Jo labai trūksta mūsų miestams, kurie žeidžia save griozdiškais pastatais centruose, o paskui skundžiasi, kad nebe linksma gyventi, kad trūksta ir naujųjų paminklų bei monumentų statytojams. Tas pats mažumas gal būtų pravertęs ir galvojant apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, ir kuriant „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginių programą. Gal tada būtume pabandę pristatyti save su visu savo mažumu, žalumu ir gražumu, užuot prisipirkę brangių kultūros prekių iš kitur?

Apie „žalią Lietuvą“ dažnai pakalbame, bet nevengiame elgtis su miestų parkais ir želdiniais tarsi jie būtų miesto-mašinos sraigteliai, gaminami serijiniu būdu. Reikalaujantys išsaugoti kokį nors dideliam projektui trukdantį skverą ar medį, neretai būna nesuprasti, nes bendruomenės instinktas nėra puoselėjamas. (O kam gi, tiesą sakant, reikia tos orių ir vieningų piliečių bendruomenės?) Pagaliau imame sodinti medžius milžiniškuose vazonuose prie parduotuvių ir žmonės prie jų fotografuojasi.

Anos nepriklausomybės pabaigoje mūsų seneliai turėjo svajonę apie Lietuvos miestus. Ar turime tokią svajonę šiandien?

2010 07 02

Šaltinis: Miesto IQ