Site Meter
Sotvaras

Pasidaryk pats: Beržų sula

Vincas Čekanauskas moka tekinti iš medžių gaivų skystį nepadarydamas jiems žalos. Remiantis šiandien galiojančiais įstatymais, už sulos leidimo taisyklių nesilaikymą skiriamos 100-200 litų baudos. Zitos Stankevičienės nuotr.

Jūsų dėmesiui pateikiame straipsnį iš laikraščio "Alytaus Naujienos" 2010-04-10 (penktadienio) numerio. Jame vaizdžiai pasakojamos sulos gaminimo subtilybės:

 

Prieš Velykas viešėdami Daugų seniūnijoje skanavome gaivios beržo sulos. Tąkart išgirdome, kad dažnas privačios žemės savininkas leidžiasi sulą, bet šiuo gamtos derliumi pasinaudoti taip sumaniai ir rūpestingai kaip Meškučių kaimo senolis Vincas Čekanauskas retas moka. Nuvykę į atokų vienkiemį šeimininką radome beržų angeles jau užkalinėjantį pleištu.

 

Turi ir pernykštės sulos

Paviešėję Čekanauskų sodyboje įsitikinome: ne tik Vincas, bet ir jo žmona Genė sulos leidimo žinovė. Aišku, vyro darbas aštriu gręžtu skylutę išgręžti, įkirsti skardinį griovelį, pasibaigus sultekiui angeles užpleištuoti, sodo tepalu užtepti, kad jų nepakirstų puvinys. „Sulos leidimas ne šiaip pramoga, o atsakingas darbas. Juk gręži gyvą medį, turi nepadaryti jam žalos. Medis turi pajausti šeimininko rūpestį“, - sako 78-erių Meškučių gyventojas.

Genės rūpestis - troboj atsiradusia sula pasirūpinti, kad ji be pelėsio, neperrūgusi kito pavasario sulauktų. „Pirmiausia perkošiu į emaliuotą indą, kad medžio pabarstų neliktų, tada nepagailiu džiovintų obuoliukų. Jų vasarą prisidžiovinu, tikriausiai jau pastebėjote mūsų penkiolikos arų sodą? Jis pasenęs, kaip ir mes, bet vaisių daug pribrandina. Visiems užtenka, davėme net karvėms, ir tos ėdė. O kur juos dėti? Dukra parvežusi tris mažas obelaites pasodino, senoms bus pamaina“, - pasakoja Genė pildama į ąsotį aukso spalvos gėrimą. Jis tris dienas išbuvo uždengtas Genės virtuvėje.

„Matote, jo spalva geresnė ir vitaminų daugiau pasigamina. Ją šiandien nukošiu ir užkonservavusi nunešiu į rūsį. Jis - šaltas, gerai laikosi visos daržovės. Mačiau, dar kelis trilitrinius stiklainius pernykštės sulos turiu. Pasakysiu jums dar vieną paslaptį, kuri padeda šiam gėrimui ilgiau išsilaikyti, - į kiekvieną trijų litrų stiklainį reikia įberti po šaukštelį druskos“, - pamoko šeimininkė. Jos manymu, sulą tinka gardinti ir juodųjų serbentų šakelėmis, kmynais, džiovintomis kriaušaitėmis.


Su avižomis neraugia

Vincas pasidalija pastebėjimais: „Kai žemė sukaustyta įšalo, sula iš beržų neteka. Klevas - priešingai, jo indais skysčiai pradeda cirkuliuoti dar žemei įšalus, o baigia, kai ši atšyla. Kada ima bėgti ne skaidri, o žila sula - laikas užkalti skylutes. Kuo storesnis medis, tuo geriau, mažesnio skersmens negu kibiras žmonės neturėtų gręžti. Bent dvejus metus reikėtų medžiui leisti atsigauti. Iš netoli vandens augančių beržų sulos geriau neleisti, ji neskani, atsiduoda pelke. Bandžiau kartą pragręžti labai seną medį, įsitikinau - netinkamas, pribėgo tik pusė litro neskaidraus skysčio.“

Iš vieno medžio V.Čekanauskas prileidžia penkis kibirus sulos, per naktį privarva nuo penkių litrų iki kibiro.

Vincas mena: jo tėvas avižų sluoksniu užpildavo kubilą sulos. Vėliau tą teko regėti pas gretimame kaime gyvenantį Vilkoncą. Įbertos avižos nuskęsta, bet paskui išbrinksta ir išleidusios daigus išplaukia į paviršių. Įsišaknija, sužaliuoja želmuo kupeta ir saugo gėrimą iki rudens darbymečio. Per talkas tokią apsaugą šeimininkas perpjauna ir semia rūgštele dvelkiantį gaivų gėrimą. Šitokio pagamintų ir Genė su Vincu, bet vaikai, kurie labai vertina tėvų triūsą, prašo avižų nenaudoti, jose gali būti chemikalų. O obelys - toli nuo kelių, jų vaisiai be nitratų.

 

Šeimininkė prietarų nepripažįsta

„Aš jokių prietarų nepaisau, mėnulio nestebiu, į jo fazes dėmesio nekreipiu ir niekada mano gaminta sula nesugedo. Visuose darbuose vadovaujuosi nuojauta. Aš mažai ir daržovių marinuoju, dažniausiai raugiu natūraliais būdais. Kopūstus iš akies žiemai gerai nuraugiu. Miltų neperku pakeliais, iš Daugų malūno parsivežame pusmaišį ir sau kepu pyragus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš to džiaugsmo net duoną iš savų javų kepiau, bet dabar, kai tik abu likome, nebekepu. Malonu buvo jaunystę prisiminti, rugius į pėdus rišti, gubas statyti, savomis girnomis sumalti. Dabar sveikata mūsų nebe ta. Vyras per didžiuosius šalčius sunegalavo, pasimečiau, ne greitosios pagalbos medikams, o tolimesniam giminaičiui Valdui Remeikai, kuris vairuoja šios tarnybos automobilį, paskambinau. Jis kaip tik tuomet buvo prie jo vairo, atlėkė su daktarėmis per pusvalandį. Vyras ligoninėse praleido visą mėnesį. O aš, pasikartosiu, per pačius šalčius viena ūkyje buvau. Nėra darbo, kurio nemokėčiau. Jaunystėje be tėvo likusi su seserimi tvartus skiedromis apsidengiau, ariau, sėjau. Nors seniūnas Vydas Raudonis mėgsta sakyti, kad žmogus turi viską mokėti, išskyrus groti, aš ir šį gebėjimą turiu, - savas tiesas dėsto pašnekovė.

Nuo laikymo rūgštelėjusi sula, pasak Čekanauskų, labai atgaivina grėbiant šieną karštą dieną. Sutuoktiniai nepatartų raugti klevų sulos, nes ji ilgai nestovi, gal kad gerokai saldesnė už beržų. Patys vandens mažai vartoja, nebent arbatai.

Abiem sunkiausias darbas - sulą namo parsinešti. Beržai lyg tyčia visi suaugę stačiame šį pavasarį ypač sraunios Vinkšnelės skardyje, slidu, klampu.

 

Didžiausias šiukšlintojas - ąžuolas

„Kalvota mūsų žemelė. Jos apie namus turime dvidešimt hektarų, o iš viso per keturias dešimtis. Čia vyro tėviškė, manoji už dviejų kilometrų. Prieš porą metų atšventėme auksines vestuves. Ne tiek mes, kiek vaikai, kurių keturis užauginome, jų norėjo. Iškilmės buvo gražios, įsimintinos“, - pasakoja Genė. Vyras atitaria, kad su vaikaičiais per savas šventes į šiuos namus suvažiuoja penkiolika žmonių.

Jie - tikras ramstis, atvažiavę nesėdi rankų sudėję, padeda tvarkyti namus. Vien senovinio stiliaus kiemui nušluoti daug laiko sugaištama. Pasak Genės, didžiausias kiemo šiukšlintojas - šimtametis ąžuolas. Ąžuolo žieve ar pjuvenomis pagardinus samanę gali brendžio pasigaminti“, - sako Vincas.

 

Pasidomėjome ir dar viena retai matoma kiemo detale - žaliais buteliais, įvairiose vietose sukaišiotais aukštyn dugnu. Tai, pasak sutuoktinių, vanagų baidyklės, kad po kiemą laisvai lakstančių vištaičių neišnešiotų. Taip išdėlioti žali buteliai paukštvanagiams primena šautuvo vamzdį. Gal ir tiesa, sklandančių vanagų virš Čekanauskų vienkiemio nematėme.

 

Sula gydo, bet gali tapti ir nuodu

 

Šviežioje suloje yra gliukozės, fruktozės, vitaminų C, PP, kalcio, kalio, geležies druskų, organinių rūgščių.

 

Šviežia beržo sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, kosulį, skorbutą, kepenis, padeda sergant inkstų akmenlige, artritu, podagra, reguliuoja medžiagų apykaitą, valo organizmą.

Kad sula teiktų naudos gydant ligas, jos reikia išgerti apie du litrus per dieną.

Ilgiau nei 2-3 dienas šviežios sulos nepatartina laikyti, nes iš gydomojo gėrimo ji gali virsti nuodais. Todėl šviežią sulą laikykite šaldytuve užsuktame inde arba rauginkite.

Rauginta sula turi daug B grupės vitaminų, padeda atkurti mineralinių medžiagų pusiausvyrą kraujyje, labai tinka tiems, kas persirgo infekcinėmis ligomis.

Sulai rinkti geriausiai tinka stikliniai indai, plastikiniuose sula gali įgauti specifinį skonį.

 

sotvaras.lt komentaras:

Pasak vieno gamtos specialisto (deja pavardės šiuo metu negalime įvardinti) skylę medyje reikia gręžti ne platesnę kaip 1 cm skersmens, galima gręžti ir giliai, tačiau užkalti kaiščiu nepatariama, nes po poros metu kaištis pradės pūti bei gali persimesti į medį, o paliktą žaizdą medis pats užtraukia.

 

2014  Kūrybinis sąmbūris - SOTVARAS