- prieš ekonominę ir politinę valdžią, kuri jį apdeda mokesčiais

Iki šiol menininkas dar galėjo sėdėti savo dramblio kaulo bokšte ir ironiškai iš aukšto stebėti kasdienybę. Menininkas nepastebėjo nei kaip kapitalizmo sąlygomis išsikreipė jo paties socialinis statusas, nepastebėjo kaip ekonominiai gniaužtai smaugė jo liauną kaklą, tikėjo pažadais apie atsėlinančią išganingąją pasaulinę meno rinką, neabejojo savo talentu, kurį nuolat garbstė valdžios šulai mokesčių mokėtojų pinigais.

Šiandien akivaizdu, kad valdžiai tereikia keleto buržuazinių prisitaikėlių su formaliu meniniu išsilavinimu, kurių kompanijoje ši jausis dvasiškai pakylėta.

Meninis proletariatas – savo ruožtu - paliktas dvėsti tarpuvartėje.

Kad menininkas šiandien apkrautas mokesčiais – ne vienos dienos darbas – tai buvo vykdoma laipsniškai ir nuo pat pradžių sąmoningai.

Antra vertus valdžia šiandien suteikia menininkams dėkingiausią progą pasipriešinti – laisvo ir kūrybingo gyvenimo iliuzijos mirė, kūrybiškai mąstančių piliečių kiekis gali pasiekti kritinę masę, juolab, kad šie žmonės šiandien yra dar ir įpykę.

Menininke, lipk iš iliuzijų bokšto – atverk savo kūrybines galias gatvėje!

- prieš kultūros funkcionierius ir įvairaus plauko fondus, kurie jį pajungia

Šiandienos menininkas įsitikinęs, kad menininku jį daro institucija.

Šiandienos menininkas nenori pyktis su institucijomis.

Šiandienos menininkas jau nebespjauna į šulinį ir yra atsargus.

Bet iš tiesų kultūros funkcionieriams kapitalą krauna juodadarbiai menininkai, kurių vardu yra sumaniai pasinaudojama.

Menininkų vardu dividendus kraunasi visokio plauko „meno kūrėjų“ sąjungos, kurios lig šiol nieko kito nedarė, kaip tik manipuliavo menininkais.

Konflikto su valdžia akivaizdoje meno funkcionieriai net nebando iš esmės spręsti problemų – jie tesiekia užglaistyti didesnius įtrūkimus ir vėl toliau puoselėti buržuazinį nomenklatūrinį elitizmą.

Menininke, atėjo laikas nusikratyti siurbėlių nuo savo kūnų – jie šiandien silpni kaip niekad – jie netgi tikisi kovoti už savo gerbūvį iki paskutinio tavo kraujo lašo.

Meno funkcionieriai – fariziejai be jokios fantazijos!

- prieš kitus menininkus ir kultūros kūrėjus, kurie nori pavogti iš jo duonos kąsnį

Kapitalistinės sąlygos menininkui primetė konkurenciją.

Kapitalistinės sąlygos menininkui primetė specializaciją.

Kapitalistinės sąlygos menininkui primetė autorystės naštą.

Kapitalistinės sąlygos menininkui primetė komerciją kaip visa ko matą.

Kapitalistinės sąlygos menininką pavertė mašina, kuri ne tik gamina vartojimo produktus, bet ir konkuruoja su kitomis tokiomis pat mašinomis, kol visos jos nusidėvėjusios išmetamos į laužą.

Menininke, kūryba nėra individualus aktas, kaip tau buvo nuolat kalama į galvą!

Menininke, tik visuotinis kūrybinis veiksmas gali atnešti naudą visuomenei – visa kita tėra iškrypėliška veikla.

Menininke, tavo paskirtis visuomenėje ne gaminti produktą ir įsiteikti rinkai ar valdantiesiems, o skatinti visuotinį nespecializuotą kūrybiškumą be jokios konkurencijos ir rodyti pavyzdį.

Visa, ką sukuria menininkas priklauso ne jam, o visiems žmonėms.

Visa, kas sukuriama kapitalizmo sąlygomis meno vardu tėra autorinės teisės, prieš kurias lengvatikiai verčiami klauptis.

Laikas, kai menininkai kovojo prieš menininkus praėjo – šiandien laikas menininkams sukilti prieš autorinėmis teisėmis prisidengusias gaminimo mašinas (ironiška, bet jos save paprastai vadina profesionaliais menininkais, „rimtosios kultūros“ kūrėjais).

- prieš visą spektaklio visuomenę, nes persisotinusi ši nebesupranta, ką menininkai daro ir kam

Prieš visus kovojantys menininkai lengvai gali tapti dar vienu spektakliu televizorių mėsa tapusiai visuomenei.

Išeičių nėra daug – arba kritinė žmonių masė tampa menininkais ir išeina bendram kūrybiniam aktui į gatves, arba menininkai sąmoningai užgniaužia bet kokią spektaklio galimybę, ir kritinė nusivylusių žiūrovų masė pati išeina į gatves.

Tegyvuoja visuotinis kūrybinis meno proletariatas!

LOS ARTISTAS UNIDOS JAMÁS SERÁN VENCIDOS!

STASAC, 2009 m. gegužės 3 d.