Populiarioji interneto enciklopedija “Wikipedia” teigia, jog „Katarsis”: „ (gr. katharsis 'apvalymas') reiškia dvasinį apsivalymą, jausmų išlaisvinimą susitapatinus su kenčiančiu ir žūstančiu už tiesos idealus pagrindiniu tragedijos, romano veikėju.” Terminas pirmą kartą pavartotas Antikoje Aristoteliui rašydant apie tragedijos poveikį žiūrovui. „Stebėdamas sukrečiantį konfliktą žiūrovas nejučia ima galvoti ir apie savo gyvenimą, jo esmines vertybes. Tragedijos veikėjų žūtis ir kančios sukelia jaudulį ir gailestį, bet kartu tas jaudulys ir gailestis tarytum apvalo, išvaduoja nuo susikaupusių slogių emocijų, ir po spektaklio (arba baigus skaityti romaną) žiūrovas (skaitytojas) jaučiasi dvasiškai tvirtesnis, jam darosi aiškesnės jo paties gyvenimo vertybės.”
Kitą žodžio „Katarsis” pateikia populiarusis Anglų-Lietuvių kalbos žodynas „Alkonas”:
Šį tekstą nusprendžiau publikuoti praėjus gerokam laiko tarpui nuo minimų įvykių, ir visgi matant, jog patirtys, ir nutikimai paliko aktualūs ir po šiai dienai. Keliauju ratais.
Prabėgo mėnuo ir laiko aritmetikoje valandas ir dienas pakeitė menulio patekėjimai, skaičiuojami kasnakt balkone, traukiant vogtas iš motinos cigaretes. Į tvankią dykumą, be jokio įkvėpimo, išvirto dienos. Dienoraščio įrašuose, lyg pas Robinzoną Kruzą, įrašyta: Pirmadienis – Penktadienis, Antradienis – Penktadienis, Trečiadienis – Penktadienis, Ketvirtadienis – Penktadienis ir t.t. Ir nieko panašaus nei į Vengriją, nei į
„Labas vakaras mieli žiūrovai, žinau pasiilgot manęs. Žinau kokį žada rytdienos orą, žinau apie rungtynes. Kas dedasi gyvūnijos pasauly arba kaimynų kieme, su kuo ir kiek vakarieniaujat - žinau tiesa ar ne. Kodėl tiek daug mokat už elektrą, kaip mokosi jūsų vaikai, žinau, kad .... gavot iš niekur ir niekur jūsų neleis, žinau, kas mezga be jokio patento ir iš kur gauna siūlų dažų, žinau, kas kuo dabar nepatenkintas žinau, kad tai negražu.”
Prieš pradedant norėtųsi padaryti keletą ornitologinių (tiesa – nevisai) pastebėjimų. Gervės, kaip žinia, išskrenda rudenį, tačiau juk mūsuose kine viskas vyksta ne pagal gerai žinomus dėsnius. Būtent todėl filmai skelbiami geriausiais, net jei jų ir nematė kino teatrų lankytojai. Kaip ten bebūtų norisi tikėti, jog naujausias Šarūno Barto filmas “Eurazijos Aborigenas” yra vertas gauto apdovanojimo. Tačiau Bartas man yra tolima idiliška
“Sūnau, tik būk atsargus gatvėse. Saugokis, kad kas neištrauktų piniginės” arba ”Labai skanus guliašas. Jie valgo daug paprikos ir daržovių visokių.” ir galop mano mėgstamiausias mamos perspėjimas “Žiūrėk, tik neparvešk man kokios meguarės”. Prieš išvykstant visa tai girdėjau taip pat dažnai, kaip dažnai galite girdėti kokį nors gerą muzikinį kūrinį per kokią nors tradicišką gerą radijo stotį. Tačiau, tėviški patarimai visada remiasi svetima vaikams patirtimi. Būtent todėl jie neveikia.
Pamenu kaip vaiskytėje kolekcionavau pašto ženklus. Gausoje tų pašto ženklų, kurių vieni buvo skirti istorijoje vienoms sėkmingiausių parolimpinių
Gerokai uždusęs atbėgau į traukinių stotį. Pačiu laiku. Ūsuotas, retų juodų plaukų kontrolierius, dėvintis per didelę jo sveikatai uniformą gesina nuorūką. Laikas. Kartu su paskutiniaisiais įšoku į traukinį, susirandu laisvesnę kupė ir susirangau ten aštuonioms valandoms.
Įsivaizduokite, jog jūsų kaimynas yra Eduardo Chimenez‘as (Argentinos lietuvis, kuris dabar visus moko tango paslaptėlių Vilniuje). Jis truputį į jus panašus ir truputį ne
Miestai ir vietos man sunkiai pasiduoda aprašomi, nes niekad jų deramai neperprantu. Akims reikia laiko, kol pripranta matyti tamsoje. Ir visgi kartais galbūt kažkur Kuala Lampūre fatališkai suplazdėjus drugio sparnams, čia Budapešte imi ir išgyveni cunamį.
Prologas.
Truputį po penkių į Fesbuką gaunu žinutę iš vieno draugo belgo, kuris kviečia futbolo mačui. Įsimetu sportbačius į kuprinę ir truputį po šešių metro susitinku su likusiais šio vakaro žaidėjais. Septintą įžengiam į aikštę. Toliau su viena drauge vengre nusprendžiam vakarą pratęsti viename koncerte. Vengriško bliuzo ir senegalietiškų būgnų ritmai buvo mums pažadėti. Tačiau gavom keletą senų Red
Rytas. Leteną spaudžia šaltukas. Metro. Čia vėjo gūsis, traukinys ir stotelė “ClapHam Junction“. Lenkiam namą, su lentele “Čia buvo apsistojęs Edvard’as Grieg’as”. Nieko prieš neturim ir darom posūkį į Levander st. Levandų nerandam, bet netikėtai sutinkam Andriaus sesę ir jos vaikiną. Išgirstam, jog viskas gerai - apie mus jau pranešta. Andrius žengia pramintais takais - jau gyveno čia. Tačiau svetimom istorijom šįkart nesidalinsiu. Duris mums atidaro toks vyrukas, su aiškiu užrašu ant kaktos “Hangover”. Visgi dar vakar būta senų metų – nieko
Pradedant kurpti įžanginį žodį, turbūt reiktų pasakyti, jog visada mėgau šiokį tokį apibrėžtumą, tačiau planavimas ir kruopštus planų išlaižymas nėra ir niekada nebuvo stiprioji mano pusė. Kai esi jaunas, turi kišenėje šiek tiek pinigų, gerą saują nesubrendėliškumo ir norą imti pasaulį plikomis rankomis turbūt ir gaunasi tai, kas gavosi. Smulkmenos šiame amžiuje yra per smulkios, kad užstimuliuotų kai kuriuos kūno organus. Pamenu dar mano senelis supykęs man sakydavo, jog augu ne razumnyn, bet durnyn.
Praeitą penktadienį teko pabuvoti Vilniaus Universitete surengtoje viešoje paskaitoje, skirtoje naujosios NATO koncepcijos kūrimui. Į Universitetą atvyko ir naujasis NATO generalinis sekretorius AndersasFoghasRasmussenas (Andersas Fogas Rasmusenas). Šioje paskaitoje dalyvavo atstovas iš Lenkijos, trims Baltijos šalims, kuriant naująją koncepciją, atstovauti paskirtas latvių diplomatas, LR seimo Europos ir Užsienio komitetų narys Emanuelis Zingeris. Paskaitą, pristatydamassvečius ir dalyvius pradėjo TSPMIvadovas Ramūnas Vilpišauskas o diskusijos dalyviams meistriškai dirigavo Vykintas Pugačiauskas Po ~ pusvalandžio visų auditorijoje esančių klausytojų kaklai unisonu pasisuko atgal ir dėmesys nuo tada daugiausia buvo sutelktas į salėje pasirodžiusį Lietuvos UR ministrą Vygaudą Ušacką bei šiltai besišypsantį Andersą Fogą Rasmuseną.
Tačiau tai statistika. Norėčiau
